Po gan ilgos įrašų pertraukos grįžtu su trenksmu, kadangi paruošiau ilgą, ne tiek ilgą bet daug laiko užimanti skaityti įrašiūkštį.
Paskutiniu metu mane labai sudomino sena knyga lentynoje, ji nėra įdomaus ar kokio gluminančio viršelio, jei tą kartoną galima vadinti viršeliu, bet skaitant tas PASAKAS, taip taip ten pasakos, bet nėra jokių Pelenių ar Raudonkepuraičių, t.y. paprasta kinų pasakų knyga.
Kadangi visai neseniai eidama šaligatviu užėjau į nedidelį restoraną. Ten buvo labai jauki aplinka, ten ir gimė mintis susirašyti straipsniuką apie kažkokios tautos kultūrą ar panašiai. Užėjau į savo nedidelę biblioteką, kurioje yra vien tik senos suirusios knygos, apie kinus radau tik šią pasakų knygą pavadinimu Kubiečių pasakos, domina pavadinimas? Manau ne, bet raštelsiu pasakaitę, žinoma komentuosiu kiekvieną žodį. Beje, iš šios knygos būdama moksleive ieškojau minčių rašiniams.
Žinoma jei esatę girdėję šias dvi pasakas, nieko nepadarysi, įrašas ne jums :D
*
Kunigas ant kupros
Gyveno kadaise du vagišiai. Nusiaubė juodu visą apylinkę, ir tebuvo likę jiems pavogti maišą riešutų ir meitėlį (kiaulę). Šit ėmė ir susitarė juodu taip: Katras pirmas apsisuks, tas lauks kito kapinėse.
Tasai, kur vogė riešutus, susidorojo pirmas ir atėjo į kapines. Nusibodo jam laukti ir ėmė jis daužyti riešutus. O tuo tarpu į paines atėjo duobkasys - jam reikėjo dar su tamsa iškasti duobę. Išgirdo jis ką kaukšint ir pamanė sau: Čia ne kas kita, kaip iš kapų išlindę numirėliai. Nubėgo jis pas kunigą ir sako:
- Padre, neisiu vienas į kapines, visi numirėliai išlindę iš kapų ir kelia baisų triukšmą.
Bet kunigas atsakė:
- Aš paeiti negaliu, paralyžius mane surietė.
Tada duobkasys užsisodino kunigą ant kupros, o tasai buvo apsivilkęs baltą sutaną.
Kai juodu atėjo į kapines, vagis juos pamatė ir pamanė, kad tai jo bičiulis nešasi meitėlį ant pečių.
- O ar tu jį nulupai? - šūktelėjo jis.
Vos išgirdo kunigas, kad sukliko:
- Ką?! Ar nulupo? - ir kas leisis bėgti baisiausiai persigandęs: o paralyžius kaip nebūta.
Būna vaistų blogesnių už ligą.
*
Kvailas salietis
Atvažiavo vienas žmogus iš Kanarų salų pas mus į Kubą ir išgyveno čionai daug metų. Kartą išsiuntė jis į gimtinę laišką, per kurį žadėjo pasiųsti motinai savo portretą. Susirado jis fotografą ir paprašė jį nufotografuoti. Susiruošė fotografas fotografuoti, o jis ėmė ir pasislėpė už stulpo. Fotografas ir klausia, kodėl jis slepiasi, juk tada jo nesimatys. O tas vis tiek neklauso. Ką fotografas darys, padarė taip, kaip užsispyrėlis norėjo, ir nuotraukoje išėjo tik stulpas. Bet tas žmogus buvo laimingas - pasiųsiu, sako, tą nuotrauką motinai, atplėš ji voką, išsiims nuotrauką, o aš tik strykt iš už stulpo. tai išsigąs.
Kas prasikalto, tas ir tyli.
*
Na kaip jums pasakos? Mane jos sudomino, o antra tokia kvaila, kad kvailiau nesugalvosi.
Manau laikas mano komentarui apie šias pasakas.
Iš tiesų abi pasakos pamoko ir yra kitokios, nes skaitant visas pasakas, kurios yra knygoje, jos yra išskirtinės ir kvailos. Argi dvidešimt pirmo amžiaus žmonės vagia kiaules ir riešutus, žinoma riešutai dabar brangūs, bet nereiškia, kad juos būtinai turi valgyti. Žinoma, kokia susitikimo vieta kapinėse? Yra tokių kurie ten susitinka su draugais? Bent vienas yra gan logiškas sprendimas, pradėti valgyti tuos riešutus, tai yra šiandienos laikų darbas, nesulaukti kito. Beje nuo kada pasivaidenus, mes į tą vietą kviečiame kunigą? Jei jau tap bėgu kviestis kunigo. O iš jūsų yra tikinčių, kad numirėliai vaikšto? Ir kokie duobkasiai sutemus eina kasti? Kokie patiklūs tie žmonės, dar ir meluoja.
Toliau, antroji pasaka tai didžiausias neišmanymas apie nuotraukas ir vėlgi mano klausimas, kas yra tokie kvaili kaip tas salietis? Taipogi jau daug metų gyveni ir tik dabar siunti nuotrauką? Dar yra šiame pasaulyje tokių keistai kvailų žmonių, kad net kitų neklauso. Norėčiau pamatyti veido išraišką to saliečio, kai supras pagaliau kokią nesąmoningą nuotrauką nusiuntė, motina matyt daug lieps valgyti, nes sūnus sulysęs, kaip stulpas.
Štai ir viskas šiam kartui. Komentuokite, kokių keistų pastebėjimų radote, bej nesmerkite už tai kad mano komentaras tiktų kokiam gyvenimiškam pasakojimui, o pasakai puikiai tinka.
Kaip minėjau lauksiu komentarų ir emocijų, kurios užplūdo skaitant.
Iki kito karto!
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą